papeniūga

papeniūgà scom. (2) menk. 1. žmogus, tykantis pavalgydinimo, girdymo: Tas papeniūgà jau vėl ateina, sėdės ligipiet Vs. Eik tu, papeniū̃ga, namo arklių girdyt! Lš. Jonas – tikras papeniūga: kišenėj cento neturi, o girtas kap pėdas vaikščioja Lš. 2. kas daug valgo: Šitas papeniūgà viską išvalgė Lš.